Automobilių stabdžių siurblių istorinį foną ir plėtrą galima atsekti ankstyvomis automobilių išradimo dienomis. Tuo metu stabdžių sistema daugiausia rėmėsi rankomis ir pėdų stabdžiais. Šie metodai buvo ne tik nepatogūs, bet ir dažnai sukėlė avarijas dėl netinkamo veikimo. Siekdamas išspręsti šias problemas, 1905 m. Lee J. Sturtevantas iš JAV išrado vakuuminę stabdžių sistemą, kurioje vakuume buvo naudojamas vakuuminis siurblys, kad stabdžiai būtų įsitraukusios, realizavo transporto priemonių stabdymo automatizavimą ir koordinavimą ir sumažino avarijų atsiradimą. Tobulėjant automobilių pramonei, stabdžių siurblys patyrė daug patobulinimų. Septintajame dešimtmetyje buvo išrastas slėgis - padedamas stabdžių vakuuminis siurblys, kuris sukėlė vakuuminį slėgį per elektrinį vakuuminį siurblį, pagerindamas stabdžių sistemos veikimą ir reagavimą. Devintajame dešimtmetyje „Micro -“ taikymas elektromechaninės sistemos (MEMS) dar labiau pagerino stabdžių siurblio veikimą ir tarnavimo laiką. Ankstyvosios stabdžių sistema daugiausia buvo mechaninis stabdymas, remdamasis svirties principu, kad stabdytų trinties tarp trinties blokų ir padangų. Didėjant transporto priemonės greičiui, šis paprastas mechaninis stabdis pamažu tapo nepajėgus. 1900 m. Williamas Mabachas išrado ankstyviausią būgnų stabdį, kuris stabdys trintis tarp trinties plokštės ir vidinės stabdžių būgno pusės, besisukančio su ratu, tačiau vėliau buvo pakeistas diskiniais stabdžiais dėl šilumos išsklaidymo ir našumo problemų. 1902 m. Frederikas Williamas Lanchesteris suprojektavo ankstyviausią disko stabdį. Nors tuo metu jis nebuvo plačiai naudojamas dėl medžiagų ir techninių apribojimų, kuriant medžiagų technologiją, diskiniai stabdžiai pamažu tapo pagrindiniai.
Šiuolaikinių stabdžių siurblių techninės savybės apima elektrinius vakuuminius siurblius, pagalbines slėgio sistemas ir mikro - elektromechaninės technologijos, kuri žymiai pagerina stabdžių sistemos veikimą ir patikimumą.
